Gyveni žmogus ir mąstai kažkokiu būdu:
Scenarijus Nr.1: pasaulis – na tas išorinis ir tas žmogaus viduje – toks didelis, neaprėpiamas, nepažintas ir nepažintinas iki galo. Žmogus – toks neaprėpiamas, nenuspėjamas. Čia jis biuro žiurkėnas, čia indėno dvasia po pasaulį klajojantis nesusipratėlis. Pasaulis – toks nenuspėjamas! Čia diena, čia naktis, čia viduržiemis, čia vidurvasaris, čia žemės drebėjimas, čia viesulas, pažadinęs tūkstančius namiškių bemiegančių. Kad ir kiek begyventum, nieko nepažįsti. Net pats sau karts nuo karto tampi naujiena.
Scenarijus Nr.2: na palaukit… gi viskas kaip 2×2. Žmogus ir Žemė – gyvi. Jie fizikos ir chemijos žvilgsniais skrodžiami objektai. Viskas yra logiška ir pagrįsta. Yra priežastis, yra pasekmė. Yra paklausa, yra pasiūla. Anksčiau ar vėliau. Dabar arba niekada (na jei nebus reikalo).
Kasdien nubundu rytais ir iškart įsimetu užantin slaptą maišelį su svareliais. Ir vos tik į galvą įlenda diskusinė mintis, opt – išsitraukiu vieną svarelį ir dedu, ir klausausi, kaip mano svarstyklių lėkštelės girgždėdamos ima mainyti padėtį. Kartais tenka traukti visą krūvą svarelių ir bandyti juos dėlioti tai vienoje pusėje, tai kitoje, tai vienoje, tai kitoje…
Mano emociniai svareliai ir mano racionaliniai svareliai – jų vis daugiau ir daugiau. Per žiemą ir dabar maišas dar papilnėjo. Ir (nors atrodytų, turėtų kauptis patirtis ir turėtų būti vis paprasčiau dirbti su tais svareliais) viskas tampa sudėtingiau, daug painiau, jie susipainioja, svarelius sunku atskirti.
Kai ištinka toks svarelių statymo įkarštis, norisi išjungti minčių veisyklą ir nieko nebemąstyti. Manau, pats metas tvirtai pasikinkyti vėją ir lėkti, kiek neša. Kad ne tik plaukus valiūkiškai ištaršytų, bet išdardintų visus saugomus svarelius, sunkenybes. Bet reikia tikrai gero vėjo!! Na koks 100 AG būtų neblogai 😀 Ir kieti kieti šarvai.
