Ach, pabėgau minutę, ištrūkau iš darbo.. ne į skverą, ne į saulėtą gatvę, o čia – į minčių kampelį.
Na tai kas nutiko? Kas papasakosit man? Kodėl visi aplink, ir aš tap visų, tokiam nesveikam voverės rato sukime? Visi dirba dirba dirba nespėja. Nespėja skaičiuoti, kiek iš to naudos bus. Nespėja dirbti, nespėja ilsėtis.
—
Buvau grįžus į voverės ratą, bet vėl pabėgau minutei. Nebuvau pietų, nepravėdinau galvos. Tad bent darbinę mintį užgošiu asmenine.
Na tai kas darosi? Pasakykite? Ar krizė mus taip išgąsdino? O gal mums reikia cunamio, kad gerai kresteltų ir atsibustume ir imtume gyventi – kvėpuoti, džiaugtis gyva diena?
Man liūdna, nes suvokiu, kaip nesveikai bėga laikas. Matau tik skaičius: vasario 17, kovo 5, balandžio 14… ketvirtadienis, ketvirtadienis, ketvirtadienis, ketvirtadienis! Kaip greit jie maino vienas kitą. O kas buvo vakar? Kas buvo užvakar? Ar gyvenau? Ar džiaugiausi?
Pykau mokykloj ant mokyklos, kad „savo vaikystę aukoju tom nesąmonėm, kurių nepanaudosiu gyvenime“ (ačiūdie, matematikoj išmoktas proporcijas dar dabar naudoju)
Univerkėj pykau ant univerkės, kad „savo jaunystę aukoju tiems sovietiniams pilkiems gargarams ir mokslui, kurio tik dalis man patinka“
Visą tai baigiau (kiek metų praleista ten), o dabar pykstu ant darbo, kad neleidžia džiaugtis saulėtomis dienomis… Ačiūdie, dar jaunystė, bet taip gaila bėgančių dienų. O ką daryt? Ką daryt? Nedirbsi – nevalgysi. Nedirbsi – nevažinėsi. Nedirbsi – neatostogausi prie jūros.
Per šiuos metus iš tiesų gyvenau tik dvi savaites – per atostogas (kalnai, laisvė, vėjas), o paskui kažkas (gal pati?) instaliavo ratą galvoj, kuris sukasi sukasi sukasi sukasi…
Nuotrauka pasiskolinau iš alas: http://www.efoto.lt/node/208678