Jausmai lyg alkoholis

Pasijutau tarsi abstinentė, dešimtmetį negėrusi alkoholio. O dabar taip noriu išgert ir bijau, kad paragavusi pulsiu į liūną. Och tos muilo operos, kur tik ir taškomasi jausmais. Gyvenime gi tu bijai išskyst, bijai pabėgt, bijai nusikalst dėl savo jausmų. Gyveni sau toks pilkas, nors jei kurtum apie save knygą prifantazuotum nuotykių nuo Romos iki Paryžiaus. Mestum, bėgtum, vytumeis, šoktum į šaltos jūros bangas, suktumeis pievoj su baltapūke suknia. O kas gi tu realybėj? Bandai įsitalpint į rėmus, ankštą nuosavą vienutę. Tu laisvas belaisvi, žmogau, bijantis savo sapnų, o kartais taip norintis juose pasilikt – nes ten buvo TOOOOKS jausmas. Dabar sėsčiau ant motociklo ir sprukčiau sau toli, už kalnų kur nors. Bet nespruksiu, negaliu.

Mylėti

Duonos (kelioniu)!

Ech kaip uzsivesciau dabar motocikla, net nenubraukusi dulkiu nuo duslintuvo. Sukciau i degaline ir uzzsipylusi benzino bei kavos issitraukciau zemelapi. Jei jau fantazuojam toliau, tai tada i kelta, kuria nors kryptim brmmm brmmmm, o tada… O tada – akys valgykite, nosie uosk, oda jausk. Nematyti vaizdai, kalbintini zmones, ragautinas vietos alus, matyt, ir kokios nacionalines desreles (fe, sita skipinam). Nakvyne palapinej, kuri statoma lengvai su degustacijomis ir surenkama su suraukta nosimi nekantraujant be galo… Kaip gera svajoti ir kad tos svajones ne tokio brangumo kaip jachta ar sraigtasparnis.

Judėti

Maistas, tinkantis ir suaugusiems

Pamenu save anksčiau galvojant: „O, dieve, o tai ką, kaip man teks vaikui gaminti…? Kuo jie minta? Varškėtukai, tinginukai, blyneliai, kotletukai?“ Žodžiu, ta mintis mane labai gąsdino. Šitas maitinimo įsipareigojimas pasirodė vienas baisiausių. Kai jau atėjo metas pradėti, kažkaip numojau ranka ir pagalvojau darsyk: „Kiekviena būtybė, norinti išgyventi, gali valgyti turbūt bet ką“. Na tai ir pradėjau duoti nuo stalo tai, ką pati valgau…

Na o čia nusprendžiau pasidalinti keliais virtuvės reikalų atradimais, kurie mane džiugina maitinant vaiką ir save.

1. Žaliavalgiška užtepėlė su daigintomis saulėgrąžomis ačiū Jurgitai

Pasirodo, tos papigiai saulėgrąžos permatomuose pakeliuose dygsta! Jas reikia gerai nuplauti, užmerkti į vandenį stikliniam inde ir pastatyt ant palangės, o per parą ima ir pradeda dygt. Tada reikia būtinai gerai perplaut, sumest į indą blenderiavimui. Taip pat įdėt žalią, tiksliau oranžinę morką, kelias mirkytas slyvas, česnaką, alyvuogių aliejaus ir „brrrrrrrrrrrrrrr“ su blenderiu. Valgom vieną arba su duona.

2. Trinta burokėlių sriuba, šildanti sielą

Kubeliais susipjaustau kelis luptus burokus, bulves, svogūną, česnaką, įmetu virti (kad vos apsemtų daržoves), pridedu eko šmeko daržovių sultinio kubelį, petražolių, po ~20 min. viską sublenderiuoju. Labai skanu pabalinti grietine, jogurtu ar šlakiuku pieno. Tikras atradimas man…

3. Burokėlių salotos su sūriu ir riešutais Receptas iš vieno a la restoraniuko

Kubeliais supjaustomas virtas burokėlis, luptas obuolys, saliero stiebas, dedami lazdyno arba graikiniai riešutai, užberiamas varškės sūris su kmynais, o ant viršaus medaus, balzaminio acto ir citrinos sulčių padažas. Kerta ir pusantrų metų vaikė (išskyrus riešutus, kurių negalima duot mažiams).

4. Mmm desertai… Želė su pieno pinakota

Kas antrą savaitę atsiduria šaldytuve. Žiauriai paprasta. Išbrinkinu 6 a.š. želatinos kokiam 150 ml vandens, pašildau, kol ištirpsta. Lėtai į tai supilu Barborytės sulčių (man skaniausios slyvų nektaras). Tada dedu banano/ obuolio/ atšildytų šaldytų vyšnių arba nieko. O pinakota ant šito sustingusio darinio darau taip: tą patį kartoju su želatina, tada pilu 150 ml pieno (dar ant viryklės), tada dedu tiek pat jogurto be jokių priedų, kokio saldiklio (agavų ar cukranendrių sirupo), viską gerai blenderiu išplaku ir užpilu ant viršaus želė.

5. Obuolių pyragas a la štrudelis su ruginiais miltais

O čia yra topas, joks kitas desertas kol kas nenurungia maniškių maniškiams. 2 kiaušus suplakti su cukrum arba kokiu sveikesniu sirupu, įpilti 150 ml rafinuoto aliejaus ir paplakt, 200 ml pieno, paplaskt, 200 ml rupių ruginių miltų (galima atskiest juos įprastais kvietiniais, jei baisu). Įdarui supjaustyt kokius 4 obuolius kubeliais, bert nuplautų ir pabrinkintų razinų, būtinai migdolų drožlių, šiek tiek cukraus, cinamono pagal skonį. Tada pilt skardon pusę tešlos, sukrėst obuolius ir ant viršaus tešlos likutį. Jei neužtenka viršuj tešlos, puikiai iškepa ir taip :) 45-60 min. pagal kiekvienos viryklės charakterį.

Dar mėgstam ir valgom košes pusryčiams (su neraf.saulėgrąžų aliejum, kokosų drožlėm, razinom, šald.trintom uogom), tarkuotas morkas su cukriuku (sentimentai vaikystei), smulkintą vištieną su luptais pomidorais, žiauriai „eina“ bulvės (ypač sveika su pakepintom ir sumaltom kanapių sėklom), „Riaženkos“ kokteiliai su bananais ir uogom, kepta žuvis (deja, pati nekepu, tai valgom pas močiutę), varškės apkepai ir tinginukai. Tik va pastarieji, kadangi irgi gaminau su ruginiais miltais, žiūriu, jau praranda populiarumą… Gal vaikė suprato, kad neskanu?… 😀

Clipboard01

 

Maitintis

Džiaugsmas gyvenimo

Savo veidaknygėje turiu dvi opozites, liaupsinančias ir filosofuojančias apie tą patį – gyvenimo džiaugsmą. Viena perdiem saldžiai, naiviai, infantiliškai, kita – liūdnau, iš praėjusios jaunystės varpinės. Tad kone kasdien, atsidariusi tą velnio išmislą, gaunu po dozę perdiem saldžios ir netrukus – liūdnos liūdnos gyvenimo džiaugsmo refleksijos. Jau nebeskaitau – tik perskrodžiu akimis tuos įrašus. (Paskui reklamas, kitų perpostintus juokelius ar taip pat paaugliško proto sukurtus gyvenimo išminties perlus… Ir iki ko aš nusiritau? :D)

Tiesą pasakius, atrodo labai įdomiai, kaip du žmonės kalba apie tą patį („koks gražus gyvenimas, meilė, draugystė, šypsenos…“), tik tokiomis skirtingomis nuotaikomis. Vieną paskaičius pasidaro saldu lyg suvalgius tris Karvutės saldainius, o kitą užjaučiamai liūdna lyg matytum kaip mamai prisvilo dvi dienas ruoštas Kalėdų pyragas. Ir nei vienai iš jų nesinori tiesiai pasakyti, ką galvoju apie jų mintis. Tebūnie. Telieja.

O mano gyvenimo džiaugsmas dabar suvešėjęs. Neskaičiuoju laiko. Sportuoju, valgau, miegu, myliu. Kiekvieną dieną su nuostaba žiūriu į mažą burbuliukę žvitriom akim ir klausiu savęs tyliai: „Čia mano vaikas?“

Judėti

Atsilenk

Kiek atsilenkimų padarote? Aš pem – laisvai. Dar trečioje klasėje padariau, berods, trimseptynis. Paauglystės gazo metais (apie 16-tus) namie, užkišus kojas po sofke, atsilenkdavau 200 kartų. Dabar, išsivalius dantis prieš miegą, kai galiausiai prisimenu, kad visai nieko būtų a la pasportuot, užsilenkiu ir atsilenkiu pem kartų. Just for fun. Nei sunku, nei ką – smagu. Dar ne senatvė – che che…

Štai dabar bandau atsilenkt tiesiog sėdėdama prie kompo – nes sulinkus kaip kokia bobulytė. Išsitiest ir jums! Ens du.

Et, pavydžiu savo kūdikiui, tuoj virsiančiu vaiku – burbulas sėdi tokia tiesia nugara – kaip tobuliausias jogas. Vaikiai taip nudžiunga išmokę sėdėt, kad sėdi kaip stygos. Jie žiūri į viską iškėlę galvas, akis ir rankas. Siekia, stojasi, primygtinai klykia, kad gautų. O mes lenkiamės (dažniau prie kompų nei prie jų), nukabinam nosis, liūdim, nes negaunam, nezyziam ir nepešam plaukų kitiems, kad norim, o susitaikom. Gi suaugę mes 😉

Apie ką aš čia? Perverčiau ankstesnius savo įrašus ir supratau, kokia dabar esu laiminga. Fiziškai gal ir esu dažniau susilenkus, nei grakščiai tiesi, bet dvasiškai – styga. Galėčiau grot kaip gitarikė. Einu sveikuoliško deserto, kad vakare galėčiau šem kartų atsilenkt.

Mylėkit savo stuburus – tegu jie laiko tvirtai jūsų kūnus ir sielas.

Judėti, Mylėti