Noriu atlikti išpažintį.

Nusidėjau. Dievo ar žmogaus įstatymams – nežinau… Nusidėjau tikriausiai savo teisingo gyvenimo sampratai. Labai apgailestauju. Noriu sukalbėti maldų. Hm, tik nežinau, kurias ir kam jas skirti. O gal nubausti save? Ne, tai kvaila. Kaip gali bausti save… Sukoncentruoti kaltę galvoje ar rankoje ir sakyti „kalta, še tau, kentėk“? Nesąmonė. Tai ką daryti? Atsiklaupsiu, mintyse, nes aplinkiniai nesupras. Ir gailėsiuos, galvodama, kodėl taip padariau. Žalos neatitaisysiu – kas pasakyta, tas pasakyta, kas padaryta, taip ir yra. Reikia nesikartoti, reikia praaugti.

Vienok, čia ne dramblys, čia musė. Viena tų musių, kurios svarbios, ir jei jų nepastebėsiu, bus nemalonus įkyrus musynas.

Būsiu geresnė šiais 2012 metais, amen.

Judėti

Tapetų klijavimo terapija

Kai sąmonei reikia „reboot’o“, kai aerobika per silpna, o joga per stipru, padės 7 rulonai tapetų ir iš krakmolo pagaminti klijai. Matuoji, stiebiesi, lipini, taisai ir glostai glostai glostai. Matuoji, skaičiuoji, kerpi, klijuoji. Ir rezultatas – ne tik kad ranka apčiuopiamas, bet ir malonus akiai. Labai malonus.
Klijuoju už dyką, rimtai. Galiu net vakarienę paruošti – už plikas nušiurusias sienas ir mano valiai atiduodamus naujus tapetus 😀

Judėti

Ar norėčiau tokio draugo kaip aš?

Tai vienas geriausių perskaitytų klausimų, kurį uždaviau sau. Ne, – sekundes pagalvojusi atsakiau mintyse. Ir pagaliau man tapo aišku.
Kam man draugė, kuri man neskambina, arba skambina retai, kuri yra susikoncentravusi į tuometinį savo gyvenimo etapą ir pamiršo draugus, kuri nėra „vakarėlių liūtė“, užkrečianti optimizmu.

Tai štai kodėl neturiu geriausių draugų, kaip vaikystėj būdavo populiaru turėti. Nei tada, nei dabar.
Kita vertus, nėra taip blogai. Turiu tokių draugų kaip aš – pamirštančių paskambinti, susirūpinusių savo gyvenimais, pabambančių. Mes nepasitikim vieni kitais per daug, neitume drauge į žvalgybą, gal mintyse netgi apkalbame vieni kitus. Bet vis tiek, taip gerai kartais „susimesti“, „pasitūsint“, prisijuokt iš ankstesnių nuotykių ir apkalbėt dabartį…

Judėti

Peace of mind

Jau kurį laiką galvoje skamba žodžiai, pagaliau supratau, iš kur jie. Tai buvo ištrauka iš Boston dainos „Peace of Mind“:

I understand about indecision
But I don’t care if I get behind
People livin’ in competition
All I want is to have my peace of mind.

Taigi tai tokia tiesų tiesa! Kur mes lekiam, kodėl lipam per kitų galvas ir kodėl verkšlename, jei matome, kad ant mūsų galvos užlipo???

„Nesakyk, ką man daryti, ir aš tau nesakysiu, kur eiti“!
Gyvenkime savo gyvenimus, mielieji, ir tvarkykimės juos patys.


Judėti

Kokios spalvos šiandien debesys?

Kelis paskutinius metus jaučiuosi taip, lyg per gyvenimą ne eičiau, o ropočiau keturiomis, o ant nugaros gabenčiausi slegiančių knygų ryšulį. Knygos čia ne prie ko. Nebent tai, kad visai šalia galbūt esti protingų minčių, kažkieno vidinių pasaulių atvaizdai, išmoktos pamokos ar fantazijos. Bet einant keturiomis, jau nebesinori riestis ir atsiversti puslapių. Pamenu, vaikystėje vaikščiojau per kambarį su krūva knygelių ant galvos. „Taip turi vaikščioti damos“, – mokė mama. Prisiminiau ir pasidarė gėda. Kokia aš dama dabar… Mindžikuoju keturiomis, matau tik sliekus, nuorūkas ir grindinio nelygumus. Kapstausi vietoje, užuot atsitiesusi ir, pakėlusi galvą, žingsniuočiau tolyn.

Dabar svarstau, kas nutiko? Kodėl savijauta tokia? Kas parišo akmenį po kaklu ir atėmė mano entuziazmą, drąsą, pasitikėjimą savimi. Ir kaip aš tai leidau? Galima sakyti, kažkas atėmė bliūdą (taip, ne dubenį, ir spellinge netaisyk manęs) su kaulu iš po nosies. Kur mano budrumas, kaip tai leidau?
Oj ne, tai vagystei 5 minučių nebūtų užtekę, tai truko ilgai. Tik pradžioje kovojau – apsistačiau fantastiška fantazijų sargyba ir tikėjausi, kad ateityje „gėris“ nugalės. O dabar suvokiu, kad ateitis atėjo ir praėjo, o „gėris“ užtruko arba aš jo nematau. Fantazijų sargybą seniai užmiršau ir ji, užpykusi dėl mano užmaršumo, pasitraukė. Tai dabar, kai pagaliau suvokiau esanti viena mūšio lauke, nebeturiu į ką atsiremti. Užtat susilenkiau ir remiuosi į žemę.

Tai absurdas.

Man liūdna dėl to, kad tiek liūdėjau ir svajojau, kad kažkada užaugsiu ir pasaulis nušvis man. Dabar, kai užaugau, matau, kad viskas taip pat – pasaulis toks pats. Pasakos ir idilės – migla. Kur gi garbės riteriai? Kur pasaulio užkariautojai? Ir kodėl dar aš jo neužkariavau…? Pasaulis ir žmonės yra tokie, aš jų nepakeisiu. Galimai protingi žmonės sako: „keisk save“. Mmtaip, galiu keisti savo išvaizdą, savo nuostatas. Bet ar tikrai? Kas aš tada būsiu? Bet kas, tik ne aš. Žinote, gal geriau vėl išmokti svajoti. Manau, reikia grįžti tą kelią atgal, kur palikau savo tikrąjį aš, ir atsiprašyti sargybos.

Mylėti