Kokios spalvos šiandien debesys?

Kelis paskutinius metus jaučiuosi taip, lyg per gyvenimą ne eičiau, o ropočiau keturiomis, o ant nugaros gabenčiausi slegiančių knygų ryšulį. Knygos čia ne prie ko. Nebent tai, kad visai šalia galbūt esti protingų minčių, kažkieno vidinių pasaulių atvaizdai, išmoktos pamokos ar fantazijos. Bet einant keturiomis, jau nebesinori riestis ir atsiversti puslapių. Pamenu, vaikystėje vaikščiojau per kambarį su krūva knygelių ant galvos. „Taip turi vaikščioti damos“, – mokė mama. Prisiminiau ir pasidarė gėda. Kokia aš dama dabar… Mindžikuoju keturiomis, matau tik sliekus, nuorūkas ir grindinio nelygumus. Kapstausi vietoje, užuot atsitiesusi ir, pakėlusi galvą, žingsniuočiau tolyn.

Dabar svarstau, kas nutiko? Kodėl savijauta tokia? Kas parišo akmenį po kaklu ir atėmė mano entuziazmą, drąsą, pasitikėjimą savimi. Ir kaip aš tai leidau? Galima sakyti, kažkas atėmė bliūdą (taip, ne dubenį, ir spellinge netaisyk manęs) su kaulu iš po nosies. Kur mano budrumas, kaip tai leidau?
Oj ne, tai vagystei 5 minučių nebūtų užtekę, tai truko ilgai. Tik pradžioje kovojau – apsistačiau fantastiška fantazijų sargyba ir tikėjausi, kad ateityje „gėris“ nugalės. O dabar suvokiu, kad ateitis atėjo ir praėjo, o „gėris“ užtruko arba aš jo nematau. Fantazijų sargybą seniai užmiršau ir ji, užpykusi dėl mano užmaršumo, pasitraukė. Tai dabar, kai pagaliau suvokiau esanti viena mūšio lauke, nebeturiu į ką atsiremti. Užtat susilenkiau ir remiuosi į žemę.

Tai absurdas.

Man liūdna dėl to, kad tiek liūdėjau ir svajojau, kad kažkada užaugsiu ir pasaulis nušvis man. Dabar, kai užaugau, matau, kad viskas taip pat – pasaulis toks pats. Pasakos ir idilės – migla. Kur gi garbės riteriai? Kur pasaulio užkariautojai? Ir kodėl dar aš jo neužkariavau…? Pasaulis ir žmonės yra tokie, aš jų nepakeisiu. Galimai protingi žmonės sako: „keisk save“. Mmtaip, galiu keisti savo išvaizdą, savo nuostatas. Bet ar tikrai? Kas aš tada būsiu? Bet kas, tik ne aš. Žinote, gal geriau vėl išmokti svajoti. Manau, reikia grįžti tą kelią atgal, kur palikau savo tikrąjį aš, ir atsiprašyti sargybos.

Mylėti

Comments are closed.