Tai vienas geriausių perskaitytų klausimų, kurį uždaviau sau. Ne, – sekundes pagalvojusi atsakiau mintyse. Ir pagaliau man tapo aišku.
Kam man draugė, kuri man neskambina, arba skambina retai, kuri yra susikoncentravusi į tuometinį savo gyvenimo etapą ir pamiršo draugus, kuri nėra „vakarėlių liūtė“, užkrečianti optimizmu.
Tai štai kodėl neturiu geriausių draugų, kaip vaikystėj būdavo populiaru turėti. Nei tada, nei dabar.
Kita vertus, nėra taip blogai. Turiu tokių draugų kaip aš – pamirštančių paskambinti, susirūpinusių savo gyvenimais, pabambančių. Mes nepasitikim vieni kitais per daug, neitume drauge į žvalgybą, gal mintyse netgi apkalbame vieni kitus. Bet vis tiek, taip gerai kartais „susimesti“, „pasitūsint“, prisijuokt iš ankstesnių nuotykių ir apkalbėt dabartį…
as tokia pat
bet tave kaip drauge labaaaai myliu!!!
Tai gerai! Aš tave irgi
Žinai, aš irgi nesu tikra, ar norėčiau tokio draugo kaip aš. Bet kartais savo kompaniją vertinu. Ir vertinu tavo kompaniją. Gal net ir nereikia pernelyg dažnai?.. Juk vaikystėje tos „geriausių draugių“ draugystės truputį su nesveiku stipraus prisirišimo prieskoniu būdavo…
aš tai tokio draugo kaip aš – norėčiau….et…
Gerai turėt draugų, tikrų…Netikrų nereikia…