– juokėmės sekmadienio popietę, kai susirinkome „finaliniam štrichui“ po motociklų sezono atidarymo šventės. Juokėmės ir vardijom spalvingiausius išsireiškimus, apibūdinančius sėkmingą šventimą.
Kiekvienas sekmadienį pervažiuotas akmenėlis ar duobė lyg su samčiu trinktelėdavo per mano puodynę. Taip, alkoholio suvartota nemažai… ir įvairaus… Bet žinote ką? Šventes reikia švęsti, jų reikia laukti ir į jas panirti visa galva, džiaugtis, juoktis ir prikaupti pilnus plaučius gerų emocijų. Šeštadienį užmerkiau akį sveikam gyvenimo būdui ir pakštelėjau į lūpas dūkuliui.
—
Sezono atidarymo diena prasidėjo maloniu jauduliu. Įlindau į savo antrąją odą, garažo kaimynų džiaugsmui šalia užvedžiau ir leidau pašilti motociklo motorui, 10.00 prisijungiau prie motociklietų kolonos. Nesukinėdami galvų be reikalo tradiciškai judėjome link „Pušynėlio“. Ten spaudėm rankas ir glebesčiavomės su pažįstamais, kai kuriais matytais tik pernai. Rūkėm. Važinėdama dvi-račiu užsimanau parūkyti. Tai negerai, žinau, nesveika, negražu. Bet.. na žinote.
Miestas dūzgė motociklais. Rikiavosi didžioji kolona iškilmingam rato apsukimui. Su bičiuliu nusprendėm atitrūkti ir nulėkėm savo malonumui dar pasigrožėti žydinčiom sakurom. Išsitiesėm per visą ilgį ant žolės prieš Nerį ir žiūrėjom į dangų. Ir rūkėm. „Laisvė yra gerai“, – pamaniau. Laisvė ir noras elgtis savaip man visuomet buvo labai svarbi.
Vakarop debesys pažėrė vėsių lietaus lašų, per daug jų nesibaimindami nulėkėm į vakarinės šventės vietą. O ten didelėj „palapinėj“ triukšmavo muzikantai, iš vienos pusės į kitą vaikščiojo vis labiau smagėjantys baikeriai. Susibūrimai maišėsi žmonėmis, gėrimai maišėsi tarp rankų, rankos spaudė pečius, kilnojo pagavusios už kojų. Draugės pirštas kaip policininko lazdelė pakilo įspėti.
Viskas pavyko puikiai. Net ir tas sekmadieninis galvos skausmas buvo savotiškai malonus. Ypač kai kambariokas neprašytas atnešė puodelį kvepiančios juodos kavos ir nesijuokė iš kūdlotos galvos…
