17-ta minutė

Nenoriu minėti žodžių „skaičių magija“. Geriau tiesiog – dėmesio atkreipimas. Kasryt pastebiu, kada laikrodis parodo 9:17. O viskas prasidėjo nuo to, kai kelias dienas iš eilės netyčia pastebėjau šį laiką. Netgi prie kelnių kartą prilipo mažas lipdukas su „17“. Dabar, žinoma, 17-tai minutei jau nusiteikiu iš anksto :)

Šią minutę susimąstau: „kur dabar aš“, „ką 17-ta minutė man šiandien atnešė“, „ką jaučiu“, „ko noriu…“. Šios dienos 17-ta minutė buvo sankryžoje prie Žaliojo tilto – ją skyriau žiūrėjimui į upę ir šakas bemankštinantiems žalsviems medžiams. Dar akimirką spėjau pamąstyti, kad noriu stverti bemotorį dviratį ir tyliai pasklandyti po jaukiai šiltas miesto gatveles ir parkus…

Vakar 17-tos minutės nebuvo, ji ištirpo mieguose, nes begėdiškai parpiau iki vidurdienio. O atsibudusi ir baisingai norėdama pasidžiaugti oru iki paties vakaro mindžiojau pedalus po VISUR. Su dviračiu spėji viską pamatyti – kaip gražu, ir pajausti – kaip šilta. Ir raumenis jauti – jie pritildo sąžinės balsą, kuris primena dėl šeštadienį privalgytų pyragų… Bet tai koks gėris – pavasaris, ir judėti – pavasarį.

Ateinantį savaitgalį 17-ta minutė bus, tikiuosi, plieninių žirgų būryje, kai griausmingai džiaugsimės oficialia sezono pradžia.

Judėti

Comments are closed.