Labai sudėtinga… Turbūt neįmanoma. Juk neįmanoma sustingdinti gyvenimo kaip ledo – viskas kinta.
Susimąsčiau, ar tie draugai, kuriuos laikome draugais, iš tiesų yra tokie. Smagu leisti laiką drauge, juoktis iki paryčių, bet progai pasitaikius pamatysi asmeninius lūkesčius jų akyse. O dar gali būti ir blogiau… Nespėsi suvokti, kaip ims ir iškrės skaudžią šunybę.
Dėl nieko negali būti tikras – dėl draugų, mylimųjų, net dėl savęs. Nebent pasikliauti akimirka, kuri atrodo tokia tikra, tokia gili, tokia maloni, kad kojomis ir rankomis bėgioja šiurpuliukai.
Atsidusau… Viskas gerai. Reik tik trupučio budrumo, mažumėlės skepcijos ir džiugių akimirkų sugėrimo. Nesiknaisioti pro praeitį, negyventi ateitimi.
Dabar geriu vyną, už žandų voliuoju alyvuoges ir kompe vartau nuotraukas iš puikaus praėjusio savaitgalio – prie Baltijos.
Kodel as man buvo 2X metu, niekad neuzsiduodavau tikslo buti cia ir dabar? Gal nebuvo laiko, gal tiesiog gyvenau butent taip? Kazkokia mada „buti cia ir dabar“ uzgriuvo musu visuomene nunai.
Draugai…….. kaip sakė kalbinio žanro meistras M.Žvaneckis: „Draugyste pasikeite tiek, kad 20 a. pabaigos daraugystei uztenka ir vieno draugaujancio.“ (nevykes vertimas, bet tiek to). Svarbu neprarasti to vienintelio-saves.
Man toks jausmas, kad lėkiau greituoju traukiniu „mokslai-darbai“ ir kažkuriam sustojime tiesiog nebenorėjau grįžti
Juk daugelį dalykų norisi pamatyti iš arčiau, užuosti, paliesti.
Šiaip manau, kad lietuviai dar nemoka iš tiesų mėgautis gyvenimu – dar daug depresijos ir frustracijos mūsų krašte. Štai kame esmė. O dėl draugystės – puiki citata, ačiū..