Pamenu, mokykloje per vokiečių kalbos pamoką paišaliojau paraštėse ir nupiešiau namuką (tai buvo antras pagal dažnumą piešiamas elementas po gulbės). Mokytoja rinko sąsiuvinius. Ir staiga apsipylė ašaromis – pakėlė akis į mane: „Tu tyčia?!“. Nieko nesupratau. Bet kai baigėsi jos isteriškos ašaros, papasakojo, kad ilgą laiką svajoja apie nuosavą būstą…
Dabar man panaši isterija. Ech, kaip ją suprantu (dabar). Kai taip norisi savo namų – savo tvarkos, savo tylos, savo triukšmo… Visą laiką esu kitų namuose – tėvų, nuomotojų, kitų tėvų… O ką daryti? Dovanoti niekas nedovanoja, pakibti banko kilpoje nesinori (jau vienąkart vos išsisukau), o sutaupyti… juokaujate?…
Tai kur ta išeitis? Kol kas matau tik vieną – išeiti į mišką ir pabūti ramybėje… ten ir visų namai, ir tavo vieno…