Šiandien tik pramerkusi akis mąsčiau – apie ką parašyti. Vieną dieną norisi kalbėti apie judėjimą, kitą – apie mitybą, trečią – apie pomėgius. Viskas svarbu. Tačiau kažkokia logiška įvykių seka viską sudėlioja – ta pati saulė, kuri pažadino mane vos po 5 valandų miego, liepė sėst ir parašyt apie ją.
Dažniausiai kalbama ir rašoma apie tai, kaip ir kodėl reikia saugotis saulės. Įveskite į „google“ „kodėl reikia saulės“. Ir beveik visi straipsniai apie saulės pavojų odai arba saulės baterijas.
Manau, kad žmogui, kaip kokiam augalui, saulė būtina. Faktas, be jos neegzistuotų šis pasaulis. Tačiau turiu keistą įsitikinimą, jog būnant saulėje manyje vyksta fotosintezė. Šio reiškinio nesinori apibūdinti niekaip kitaip, kad ir koks būtų homo sapiens pritaikytas pavadinimas.
Dermatologė ponia D.Č. sako, kad kasdien pakanka 15 minučių pabūti saulės atokaitoje ir organizme pasigamina reikiamas vitamino D kiekis. Tai turbūt ir yra racionalus paaiškinimas. Turime gauti šio vitamino ir kūnas veržte veržiasi būti paglostytas saulės šilumos ir šviesos. /Pakeliu roletus, atkišu veidą saulei ir šypsausi, jaučiu vitaminą D. Juokauju :)/.
Vasarą, kai saulėtų dienų daug, šio vitamino prisigaminame pakankamai ir jau norisi pasislėpti tamsoje, panaktinėti. O dangui išgiedrėjus žiemą apima nepaprastas pakilumas ir noras atsigulti it katei ant palangės bei mėgautis saulės vonia.
Žiemą nesigėdindama nueinu į soliariumą, kartą per vieną ar dvi savaites. 5 minutės stovint arba gulint – ir jaučiuosi laimingesnė. Ne tik dėl to, kad veidas tampa nebe pamėkliško baltumo. Tuo metu užsimerkiu, jaučiu šviesą, šilumą, atidengtą kūną, vėją, mintimis nukeliauju į mielus prisiminimus – juk tai grynų gryniausia meditacija. Štai ir vitaminas D ir laimės būsena.
Na o kol už lango natūrali saulės šviesa, reikia mesti viską į šalį ir pasisemti jos fotosintezei – kur nors lauke, pvz. Vingio parke, kur mažiau išmetamųjų. Be to, paminėti Kovo 11-tąją.
Ei tai tai, pagaliau pagaliau prasidėjo mano ilgai lauktos atostogos!