Man visad buvo smalsu, ar, kai užaugsiu, ilgėsiuos vaikystės, ar būti vaiku pasirodys esą įdomiau nei suaugusiąja.
Labai gerai prisimenu savo nuotaiką ir mintis, kai kažkada seniai seniai važiavau troleibusu. Man galėjo būti kokių 12 metų. Stovėjau dardančio trūliko prieky ir labai mandagiai kentėjau, kol visokios bapcės grūdosi mane stumdydamos, dar ir kokiu rankinuku netyčia vožteldamos. Staiga pasitaikė viena maloni močiutė, kuri, pamačiusi neišvaizdžią ir neilgaplaukę mergaitę, pasislinko ant sėdynės ir pakvietė šalia atsisėsti. Apsidžiaugiau. Tik staiga įlipo dar vienas piktų bapcių desantas, ir viena baisiai pasipiktinusi, koks jaunimas nemandagus, liepė man stotis ir užleist vietą vyresniems… „Nu palaukit, – pagalvojau. – Užaugsiu, tada nebestumdysit manęs taip“.
Ne visų vaikystės vienodos. Nesakau, kad buvo blogai, bet labai laukiau, kol užaugsiu. Laukiau, kol man niekas nebenurodinės, kai galėsiu nuvažiuoti toliau, nei „mano draugė gyvena už kelių stotelių“. Laukiau, kol galėsiu pati gauti pinigėlių ir nusipirkti „Snickers“ kada panorėjusi (tada tai buvo didelė prabanga). Ir labai laukiau, kol užaugs plaukai, nes visą vaikystę buvau kerpama bliūdeliu 
Aišku, buvo ir fantastiškų akimirkų. Būdama vaiku galėjau be perstojo pliuškentis vandeny, visą dieną šokinėti per bangas ir nesušalti, žiemom nuo ryto iki vakaro pračiuožinėti nuo kalniukų (tik klykdavau iš skausmo, nes amžinai nušaldavau pirštus). Kieme šokinėdavom per gumelę, vaikydavomės bernus ir jie mus, žaisdavom monopolį, su lėlėm, piešdavom, lošdavom kortom ir t.t.t.t. Dar kalbant apie sušalimą, pamenu, svajojau, kad gal kada nors turėsiu automobilį ir nebereiks verkti dėl nušalusių rankų…
Tai va, užaugau. Ir kiekvieną kartą apie tai susimąstydama, džiaugiuosi. Nes šis laukimas nebuvo be reikalo – išaugau iš to bjauriojo ančiuko. Esu laisva. Ir galiu daryti ką noriu! Mano plaukai ataugo. Galiu stumtelt kokią piktą bapcę, jei ji sugalvojo užsipulti vaiką 😀 Turiu mašiną, šiltą, ir galiu kada panorėjusi sustoti paimti pakeleivių. Žodžiu, suaugusiųjų gyvenimas man atrodo jėga.
Visgi kartais girdžiu, kad kai kurie žmonės siaubingai ilgisi vaikystės… Galbūt jie užaugę patys sau užsirišo akis, nusibraižė rėmus. Nežinau… Ir įdomu, ką mąsto dabartiniai vaikai. Reiktų jų paklausti
na net nežinau… vaikystė turi savų privalumų ir trūkumų, suaugusių gyvenimas taip pat su savais pliusais ir minusais, bet vaikystė man atrodo kaip nerūpestingas pasaulis, kurį prarandi užaugdamas…tai kažkoks ypatingas metas, kai tau negalioja suaugusių gyvenimo taisyklės, kažkoks kitoks pasaulio suvokimas, manau įdomesnis nei suaugusių žmonių. Manau, užaugdami mes kažką prarandame…Vaikystės pasaulį, kuris nebegrįš, nebent mūsų vaikuose. Vaikai sušvelnina suaugusių pasaulį, nuskaidrina jį…baisu įsivaizduoti mūsų pasaulį, koks jis būtų, jei ne vaikai…
Henrikai, fainas komentaras
čia manau, esminis faktorius – kokia laiminga vaikystė buvo. Nerūpestingas gyvenimas man asmeniškai yra dabar, o anuomet vis kažkas buvo ne taip – tai suaugusieji nurodinėja, tai vyksta kvaili santykių aiškinimaisi su vaikais. Šituo post’u norėtųsi pasakyti ir žodį esamiems/būsimiems tėvams – jų indėlis žiauriai svarbus į tai, kaip vaikas jaučiasi. Tas švelnus, ne per stiprus ir ne per silpnas sparnas – labai reikalingas
Gili ir įdomi tema…Aišku, labai svarbu kokia ta vaikystė buvo, ar linksma ir nerūpestinga, o gal vaikų namuose, ar tėvai alkoholikai, daug kas gali aptemdyti vaikystės šviesą…O, kad visi vaikai galėtų augti nerūpestingai…Taip, tai mūsų, suaugusių rūpestis ir atsakomybė…Mes atsakingi už ateinančią kartą…Nuo mūsų priklauso, kokie jie užaugs, ar jie mylės žmones ir gamtą, ar jie svajos ir kurs…