Užkabinai

Užkabinai stygą ir aš paskendau garse.
Neskubėdama sukuosi ir
Vilioju Tavo žvilgsnį.
Apgaulioji, patrauklioji
Sekundė virsta valanda.

Amžinybės neprašau.
Tik Tavo rankos palietimo…


Kaip keista – radau užrašų knygutėj. Nepamenu, kada parašiau ir kad rašiau tai apskritai… Bet būna akimirkų, kai į galvą tiesiog atplaukia tokios mintys. Savaime sudėlioti žodžiai, išsiliejusi emocija.

Mylėti

4 responses to Užkabinai


  1. Henrikas

    Gražus eilėraštis…toks nebanalus, spontaniškas…

  2. Ačiū! :) Būtent, kad spontaniška.. Pamenu, mokykloje buvome labai skatinami kurti, išreikšti mintis, emocijas – kas kiek sugeba, bet visi. O paskui beveik visi liovėmės – gal pasidarė gėda, gal baisu atsiverti, gal nebėra laiko. Bet, manau, kad reikia įsiklausyti į save – tai kaip mažas atsikvėpimas gyvenimo maratone :)

  3. Ry

    „Amžinybės neprašau.“ – idomiai cia ) Daugiau bus?