Užkabinai stygą ir aš paskendau garse.
Neskubėdama sukuosi ir
Vilioju Tavo žvilgsnį.
Apgaulioji, patrauklioji
Sekundė virsta valanda.
Amžinybės neprašau.
Tik Tavo rankos palietimo…
—
Kaip keista – radau užrašų knygutėj. Nepamenu, kada parašiau ir kad rašiau tai apskritai… Bet būna akimirkų, kai į galvą tiesiog atplaukia tokios mintys. Savaime sudėlioti žodžiai, išsiliejusi emocija.
Gražus eilėraštis…toks nebanalus, spontaniškas…
Ačiū! Būtent, kad spontaniška.. Pamenu, mokykloje buvome labai skatinami kurti, išreikšti mintis, emocijas – kas kiek sugeba, bet visi. O paskui beveik visi liovėmės – gal pasidarė gėda, gal baisu atsiverti, gal nebėra laiko. Bet, manau, kad reikia įsiklausyti į save – tai kaip mažas atsikvėpimas gyvenimo maratone
„Amžinybės neprašau.“ – idomiai cia ) Daugiau bus?
Maybe 😉