Nebūčiau pažiūrėjusi į kalendorių – nebūčiau supratusi… Temperatūra jau gerą savaitę kritusi, bet kai orų masės šoka hip-hopo rimtu, niekas nebestebina. Na ką – Rugsėjo 1-oji. Ir kas man? Niekur eit balta šilkine bliuze ir nešt kardelių nebereikia, nueisiu nebent svečio teisėmis – pavėpsot.
Taigi, vakar buvo paskutinė vasaros diena. Kas ji? Ji – atskaitos taškas, momentas, kai suvokiu, kad buvo ir anas momentas – vasaros pirmoji diena. Nuotykių ir įspūdžių laukimas, planų dėlionės, fotografijų kaupimo startas. Dabar berašant tik šast ir aplankė švelnus liūdesys… Pirmoji rudens diena – ne tokia masinanti, tiesa? Ji reiškia, kad dienos siaurės, rankos dažniau šals, po motocikline apranga reiks daugiau mezginių…
Dabar prisiminiau momentą, kai pavasarį, nutirpus sniegui, kolega nuliūdo, nes baigėsi jo snieglentinimo sezonas. Tuo metu man buvo nesuprantama, kaip galima liūdėti besibaigiančios žiemos? Dabar suvokiu, kad kažkaip reikia pamilti kiekvieną metų laiką, kitaip belieka viena išeitis – e m i g r a c i j a į Kaprio salą.
Skubiai dėlioju argumentus:
motociklizmas dar tęsiasi +
netrukus parkai bus ryškiai spalvoti +
daugiau noro eiti į pirtį +
maloniau bėgioti +
į kiną? +
jaukūs vakarai su per vasarą rečiau matytais draugais? +
Gimmi more…
O vakar vakare pakėliau taurę ir pasakiau tostą Vasarai 2010: Tu buvai nuostabi, visokia, įdomi. Kitąmet vėl ateik tokia!
