Jei liūdėsi – tiek, kiek reikia, po liūdesio „shot’ą“ arba liūdesio „long drinką“ – būsi sveikas. Nenoriu būti banali, sakydama, kad jis toks pats reikalingas, kaip ir džiaugsmas… Daug rašyta ir dainuota apie tai…
Būna dienų, kai liūdesys nuožmiai apkabina ir nepaleidžia. Kartais aišku, kas jį atsiuntė, kartais ir nevisai. Bet liūdėti yra normalu. Kai ne viskas klostosi taip, kaip nori, kai atsitiktiniai įvykiai iškelia senas nuoskaudas arba kai išsigąsti kažko, (ir nors jau esi suaugęs) niekas nepaima už rankos ir nenuramina. O norėtųsi, kad bent kartais mintys būtų perskaitytos be burnos atvėrimo, arba jas perskaičius būtų išdrįsta „nusižeminti“ ir bent kiek paaukoti savo rūpesčio.
Visą savaitę glėbesčiavusis su liūdesėliu, vakar jis man gerokai užmynė ant kojos. Nuovargis, neišsimiegojimas, erzulys ir neapykanta kažkam. Labiausiai už viską norėjau tapti aptriušusiu šikšnosparniu ir pasikabinti kur žemyn galva. Būčiau įsisupusi į savo pilkus sparnelius, užsidengus guminiais pirščiukais ir įtraukusi galvą prie menko kūnelio. Mane vėjas bandytų siūbuoti, o aš atmerkčiau vieną akį ir žiūrėčiau į bėgančią Nerį. Ir jei dar koks žmogysta nervuotų – kaip dėčiau nuo šakos ir įsivelčiau į plaukus!
😀
Kartais būna tikrai liūdna…ypač dar kai oras lietingas, šaltas ir ne pavasariškas.Toks kaip šiandien:)