Saldaus gyvenimo manija

Posted on 2013 rugsėjo 18 by merginasumotociklu | Permalink Komentarai išjungti - Saldaus gyvenimo manija

Uj kaip imu pykt ant savęs. Dėl maisto. Ypač saldumynų. Negana to – aptingimo ir nebėgiojimo kurį laiką. Sakausi turinti pasiteisinimą: vaikas. Intensyviai maitinu krūtim, ir naktimis. Mane „išvalgo“. Be to, jaučiuosi nuvargusi – reikia „reabilituotis“ skanumynais ir patingėjimu per vaiko trumpus miegelius. PASITEISINIMAI, ne kitaip.

Kai laukiausi, buvo apėmusi kažkokia fantastiška būsena – savaime negalėjau pažiūrėti anei į saldumynui, anei į kavą. Užtat kai susilaukiau – viską grąžinausi su kaupu. Apie saldumynus ir kavą čia aš. Kilogramai ant kūno – dzin, jų nesikaupia tikrai kol kas. Na bet toks gyvenimo būdas tikrai ne į gera. Baru dabar save. Ir gėdinu.

Pirmuosius tris mėnesius po vaiko gimimo puikiai susitvarkiau su tuo: gaminausi tik sveikus skanumynus, nevalgiau miltinių produktų, o paskui valia dingo ir pratrūko…

Valia – gal visai nieko vardas? Gal reikia save taip pasivadinti, mažu suteiks stiprybės :)

Reik „kelt šikną, ne štangą“ ar kaip ten sako štangistai…

P.S.: beje, sveikuoliškų desertų neužmiršau ruošti, jie vis dažniau įsiterpia tarp cukrinių „Karvutės“ saldainių… Pvz.: http://pietustalas.blogspot.com/2010/11/moliugu-ir-obuoliu-desertas.html (fantastiškas moliūgo panaudojimas).

Maitintis

„Run honey run“

Posted on 2013 vasario 21 by merginasumotociklu | Permalink Komentarai išjungti - „Run honey run“

Yra tokia Morcheebos daina. „Run honey run Hide in the wind / And never stop to look inside your mind“. Graži daina, mhm [youtube]http://www.youtube.com/watch?v=84sHbIvDC0I[/youtube]

Vėl pradėjau bėgioti – Dieve – kaip gera! Ir bėgti žiemą baltais takeliais, kai maloniai vėsu – pasaka. Medžiai apšerkšniję, vaikai krykštauja besileisdami nuo jiems didelių kalnelių :), ramybė, vienuma.

Bėgu ir gyvenu. Bėgu ir gyvenu. Kvėpuoju, svajoju, skrendu. Ėm.. tik būna.. po pusvalandžio kiek pavargstu… tada imuosi savimotyvavimo… tada panaudoju joginę saviįtaigą, na dar biškutį, plem, na dar kilometrą, na 200 metrų, come on, iki va ano stulpo, galiu aš ar negaliu?! Nu bala nematė, jei negalėsiu, bet jei galėsiu – bus fantastika. Taip, galiu, fiuuuuuu… Hyyyy haaaa hyyy haaaaa. Tada maloniai valandą praeidinėja veido raudonis.

Kad bėgti būtų patogiau, lengviau, o gal ir gražiau, DHL’u jau man atkeliauja nauja apranga. Oj laukėm laukėm mes svetelių laukėm!

Gaublinio pilvo su visais šalutinias efektais kaip nebūta :) Be jokių pastangų. Kietai.

Judėti

Receptas kaip lengvai ir greitai susigadinti santykius

Posted on 2013 vasario 21 by merginasumotociklu | Permalink Komentarai išjungti - Receptas kaip lengvai ir greitai susigadinti santykius

 

Labai dažnai galima išgirsti klausimą: mūsų santykiai šeimoje idiliški, kažkaip nuobodu – kaip juos apgadinti?.. Ok, humoras… :)

Jau kelintą kartą pastebiu naivokus seminarų pavadinimus: „Kaip suprasti vyrus?“ ar straipsnius: „Kaip išsaugoti darnią šeimą?“, „Problematiškas paauglys?“ ir etc. Štai kiek rūpesčių, paprastai gulančių išskirtinai ant moters pečių… (paprastai ėdančių savo vyrus, kad šie nepadeda). Vaikai amžinai griežia dantį ant tėvų, tėvai pakankamai dažnai vaikus ima laikyti kažkokiais nevykusiais ir klausia: „Na ir į ką jie atsigimė…?“. Labai jau įdomu, į ką :)

Ir štai visai netikėtai viename straipsnyje „Delfi“ perskaičiau, kad gerbti reikia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus – nuo pat mažumės. „Kokia išganinga mintis“, – vis galvojau vakar prieš užmigdama. Ar kiekvienas iš mūsų norėtume būti žeminami kitų akivaizdoje, barami, tampomi, kad išsipurvinome rūbą, pametėme papuošalą, esame pavargę ir irzlūs? Kai bari vaiką – atrodo, lyg ir viskas ok. O kaip jam jaustis, kai mato visi aplinkiniai?

Žodžiu, jei norite susigadinti santykius su kūdikiu, vaiku, mylimuoju, tėvais, seneliais, (…) – riktelkite ant jų kartą, kitą, labai sveika pavadinti „ožiu“, „asilu“, dar ypač gerai – trinktelti, ypač ypač gerai – kitų akivaizdoje. Ir jau po poros kartų efektas garantuotas – santykiai mažumėlę atvės ir jau NEGRĮŽTAMAI bus kitokie. Jei dar norite sustiprinti efektą – šią praktiką taikykite reguliariai (užteks net ir karto per mėnesį). O jei norite, kad rezultatas būtų ilgai ilgai ilgalaikis – pasistenkite, kad praktika būtų reguliari, abipusė, tuomet šiuos įgūdžius perduosite vaikams ir anūkams.

Man plaukai piestu pasišiaušia, kai matau, kaip tėvai bendrauja su vaikais (kaip vaikai su tėvais – tai ne, nes jie mokosi apie santykius stebėdami aplinkinius), kaip bendrauja poros. Kažin kada mes įgyjame norą ar teisę kitą pažeminti? Kaip galima uiti, išvadinti visokiais žodžiais, paprastai nurodančiais gyvūnus (bet ne katinukais ir katytėmis) artimiausią žmogų ir paskui norėti su juo nuveikti kažką intymaus?

Pataupykime bapkes tiems naiviems seminarams ir mokykimės bent mėgėjiško gerbimo 😉

Ačiū bičiulei, ji man po šio įrašo parodė puikų straipsnį. Rekomenduoju paskaityti visiems nepriklausomai nuo amžiaus: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-20-alice-miller-vaiko-zeminimas-panieka-silpnybei-kas-toliau/95346 (Alice Miller. Vaiko žeminimas, panieka silpnybei – kas toliau?)

Mylėti

Kai jau nebegali – dar gali

Posted on 2012 spalio 17 by merginasumotociklu | Permalink Komentarai išjungti - Kai jau nebegali – dar gali

Kaži, ar buvau jau priėjusi ribą, kai nebegali tverti skausmo. Man atrodo, kad buvau kažkur netoli jos. Kai ėmiau maldauti bet ko, kad tik skausmas liautųsi. Ir jei iki šiol netikėjau, kad tokiu momentu jau nebesvarbu, ką su tavim daro, tai dabar patikėjau. Tai buvo gimdymas.

Kartą lakstydama motociklu labai nevykusiai slydau ant žvyro ir kritau. Buvau su džinsais ir odine striuke, kuri slydimo metu tiesiog pasislinko ir pradrožiau savo odą. Trenkiausi galvą, bet mano prabangus šalmas ją apsaugojo. O štai džinsai… smūgis į kelius man pasirodė siaubingas. Skausmas buvo toks veriantis, kad mintyse meldžiau: praeik praeik. Gulėjau pusvalandį, kol sugebėjau atsikelt. Taigi – nieko baisaus. Prieš gimdymą ėmiau svarstyt: kaži, šitie skausmeliai vis tik neprilygs tam kritimui…

Anaiptol. Ten tebuvo „gėlytės“. Ir šiaip, manau, kad mažai aš pažįstu to „macnaus“ skausmo. Gimdymas – kažkas į tą pusę. Grįžtant prie antraštės – kai jau po paros kančių ėmiau suvokti, kad nebegaliu, nebeiškęsiu, pjaukite – vis tiek dar teko iškęsti ir pagimdyti. Taigi, vadinasi, dar gali ir gali. Žmonės, būna, patys sau galūnes nusipjauna – jei tik tai padės jiems išlikti.

Koks atrodo baisus šitas mano įrašas. Bet tai dalis gyvenimo. Tai paprasta ir kartu nepaprasta. Tokie momentai gali pakeisti požiūrį, leidžia geriau pažinti patį save. Pamačiau, atsivėriau pati sau. Kas toliau? Matysim. Gyvenimas keičiasi lyg išverstum megztinį į kitą pusę.

Ilgiuosi motociklo. Ir laisvės. Bet ji nedingo.

 

Judėti

Kur namai?

Posted on 2012 rugsėjo 19 by merginasumotociklu | Permalink Komentarai išjungti - Kur namai?

Pamenu, mokykloje per vokiečių kalbos pamoką paišaliojau paraštėse ir nupiešiau namuką (tai buvo antras pagal dažnumą piešiamas elementas po gulbės). Mokytoja rinko sąsiuvinius. Ir staiga apsipylė ašaromis – pakėlė akis į mane: „Tu tyčia?!“. Nieko nesupratau. Bet kai baigėsi jos isteriškos ašaros, papasakojo, kad ilgą laiką svajoja apie nuosavą būstą…

Dabar man panaši isterija. Ech, kaip ją suprantu (dabar). Kai taip norisi savo namų – savo tvarkos, savo tylos, savo triukšmo… Visą laiką esu kitų namuose – tėvų, nuomotojų, kitų tėvų… O ką daryti? Dovanoti niekas nedovanoja, pakibti banko kilpoje nesinori (jau vienąkart vos išsisukau), o sutaupyti… juokaujate?…

Tai kur ta išeitis? Kol kas matau tik vieną – išeiti į mišką ir pabūti ramybėje… ten ir visų namai, ir tavo vieno…

Judėti