Laiškas vienišiams

Pastebiu, kad labai daug vienišų žmonių – puikių, įdomių, gražių, bet niekaip nerandančių sau poros. Ir liūdinčių ir nusivyliančių dėl to.

Kai man nenusisekė pirmieji santykiai su vaikinais, mane guosdavo: „Vadinasi, nebuvo lemta“. Ir šie žodžiai nuteikė optimistiškai – „tai buvo ne mano žmogus, manęs laukia kažkas kito“. Tai vėliau sau ne kartą kartojau :). Norėdama paguosti, ėmiau sakyti ir draugams.

Mąstydama apie sėkmingus ir nesėkmingus santykius supratau vieną dalyką, kad kiekvienas sutiktas žmogus mus kažko išmoko. Kad ir pačios mažiausios smulkmenėlės. O kartais ir didelių dalykų: žavėtis, nakvoti po atviru dangumi, praktiškumo, kantrybės, techninių dalykų, net ir bučiuotis (na gal kažkas ir mokosi iš knygų ar iš youtubė’s).

Todėl nereikia keikti likimo, kad gyvenime mažai pastovumo, kad „antrosios pusės“ vis ne tos ir ne tos. Juo labiau keičiasi gyvenimas, kuo daugiau žmonių pažįstame, tuo platesnę pasaulėžiūrą turime. Net ir neigiami išgyvenimai (ypač jie) sustiprina ir grūdina. Svarbu neperkaisti – mylint ar nusiviliant. Išlaikyti tarpus, išlaukti – juk suprantate apie ką aš… Atvirai pasakysiu, laukti nekenčiu, esu siaubingai nekantri. Bet būna situacijų, kai nelieka nieko kito. Todėl belaukiant, reikia prisiminti, ką mokame ir kuo tikime. Ir tikėti savimi. Viskam ateina savas laikas. Linkiu nedvejoti!

Prieš užmiegant dažnai galvoju apie tai, ko labai trokštu. Juk mintys materializuojasi.
O apie ką mąstot jūs?

Mylėti

2 responses to Laiškas vienišiams


  1. Henrikas

    net neigiami išgyvenimai sustiprina ir užgrūdina (o ypač jie) Panorau pabrėžti šią mintį, taigi, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera:) Aš tai optimistas, nes bėgant gaminasi endorfinai:) O šiaip tai aišku būna ir liūdnų momentų…

  2. o gal tai ir nėra taip bloga būti vienam? Tik kas per daug – pavargsti…