„Gal kada nors prireiks“

Ar galėčiau dabar pat atsistoti nuo kėdės, nuvažiuoti į traukinių stotį ir sėsti į pirmą traukinį, vežantį į Klaipėdą, kad ir su visam? Tokiais klausimais labai lengva pasitikrinti savo priklausomybę daiktams (ir ne tik jiems).

Net nepasijunta, kaip žmogus diena iš dienos ima apaugti daiktais – kaip augalas amaru. Tai ima slėgti, darosi sunkiau judėti. Ne tik dėl to, kad reikia daugiau laiko tvarkymuisi, bet ir atsiranda prisirišimas prie tų sumautų daiktų. Pvz. jau trečius metus guli languotas kostiumėlis kažkur spintos tolimiausiam kampe, kas pusmetį skiriu minutę jam sulankstyti ir iš naujo užkišti – „maža kada dar prireiks“… O juk nė sykio dar neprireikė nė vieno kada nors užkonservuoto daikto 😀

Prisimenu, kai prieš turbūt septynetą metų skridau į JAV, dingo mano lagaminas. Taigi tikrų tikriausia tragedija! Mano gražiausios, labiausiai saugomos bliuzelės, mėgstamiausios basutės, papuošalai, prie kurių jau taip pripratusi, plaukų džiovintuvas – o varge, kaip dabar bus?! Žodžiu, visas mano „turtas“ was gone. Tuo tarpu mano geraširdė giminaitė lengva ranka rikiavo savo rūbus ir batus man. Teko pavaikščioti su visais svetimais daiktais. Na ir kas nutiko? O gi nieko :) Įspūdžiai išmetė iš galvos tas „mylimas“ bliuzes ir šmutkes. Jaučiausi naujai atgimusi. Net kai atsirado lagaminas, tai nebebuvo taip svarbu. Priešingai – teko gabentis šituos senus ir naujai gautus daiktus.

Taigi kažkada atėjo momentas, kai suvokiau, jog daiktai yra visiškai nesvarbu. Jų reikia tik tiek, kad būtų patogu. Ar teko kada tvarkyti namus, po žmogaus išėjimo anapilin? Tai efektyvus, na gal kiek nemalonus būdas įsitikinti daiktų priaugimu (juk kažkam reikia sumąstyti, kur visa tai padėti).

Iš paauglystėje skaitytų Cosmopolitanų (jo, buvo ir tas etapas) įsiminė vienas geras patarimas (ir tokių ten buvo): vienas daiktas į spintą – vienas daiktas iš spintos. Taip, kažką pirkti yra emocinių poreikių patenkinimas, tačiau juos tenkinant reikia neapsikrauti. Kaip gera įžengti į namus, kuriuose saikingai baldų, knygų, dekoro elementų – jie lengvi. Norint pasiekti arbatinuką, nereikia atkrauti 50-ties saugomų „gal kada nors prireiks“ lėkščių.

Man pats reikalingiausias daiktas asmeniniams poreikiams tenkinti yra šis. Įsimesčiau į rankinę ir važiuočiau į Klaipėdą.

Mano draugė, paklausta apie požiūrį į daiktus, atsakė taip:
Pries kokius 7 metus rasiau eilerasti, kuris prasidejo zodziais „pabundu ir baisu, kad daikteju“. Nesustojamai daiktejame iki siol. Jei nesipraustume, kas butu? Baisu, storas purvo sluoksnis. Tai kodel „nesiprausiame“ nuo daiktu? O siaip tai daiktai yra tiesiog ivairios sublimacijos, emociju pakaitalai.
O as dabar einu iskeisti emocija i pietu porcija
pabusiu pilvo verge 😀

Judėti

2 responses to „Gal kada nors prireiks“


  1. GJ

    Čia tik spinta, lagaminas, skudurėliai… kai jau ten niekas nebetelpa, prasideda: „į rūsį“, „i sodą“, „į garažą“. Ir viskas juodai dienai. Staiga pamatai, kad jau ir daiktams „baltai dienai“ neliko vietos. O ištikrūjų žmogui labai nedaug reikia tu daiktų, kitas dalykas, kad jis jų nori, bet jam reikia ne daiktų, o emocijų. Maksimoje ju nera, vat ir jamam viska is eiles…o gal prireiks. :)

  2. Pastebėjau, kad kai gyvenime atsirado įdomesnių užsiėmimų, apsipirkimas tapo beveik kančia (man, merginai!). Tikrai kad emocijos :)