Džiaugsmas gyvenimo

Savo veidaknygėje turiu dvi opozites, liaupsinančias ir filosofuojančias apie tą patį – gyvenimo džiaugsmą. Viena perdiem saldžiai, naiviai, infantiliškai, kita – liūdnau, iš praėjusios jaunystės varpinės. Tad kone kasdien, atsidariusi tą velnio išmislą, gaunu po dozę perdiem saldžios ir netrukus – liūdnos liūdnos gyvenimo džiaugsmo refleksijos. Jau nebeskaitau – tik perskrodžiu akimis tuos įrašus. (Paskui reklamas, kitų perpostintus juokelius ar taip pat paaugliško proto sukurtus gyvenimo išminties perlus… Ir iki ko aš nusiritau? :D)

Tiesą pasakius, atrodo labai įdomiai, kaip du žmonės kalba apie tą patį („koks gražus gyvenimas, meilė, draugystė, šypsenos…“), tik tokiomis skirtingomis nuotaikomis. Vieną paskaičius pasidaro saldu lyg suvalgius tris Karvutės saldainius, o kitą užjaučiamai liūdna lyg matytum kaip mamai prisvilo dvi dienas ruoštas Kalėdų pyragas. Ir nei vienai iš jų nesinori tiesiai pasakyti, ką galvoju apie jų mintis. Tebūnie. Telieja.

O mano gyvenimo džiaugsmas dabar suvešėjęs. Neskaičiuoju laiko. Sportuoju, valgau, miegu, myliu. Kiekvieną dieną su nuostaba žiūriu į mažą burbuliukę žvitriom akim ir klausiu savęs tyliai: „Čia mano vaikas?“

Judėti

1 response to Džiaugsmas gyvenimo


  1. Kiekvienam savi džiaugsmai :) o džiaugtis neskaičiuojant laiko, kaip pirmomis atostogų dienomis – koks gėris! Tik kasdienybėje to kol kas dar nepavyko išmokti :)