Tai „fysna“ ar ne „fysna“?

„O tavo draugas supranta pilnai kokia tu fysna pana?“ – klausia kolegė.
„Neįsivaizduoju, žinok“ ir imu juoktis. Tiksliau kikenu iš pasitenkinimo, nes komplimentai nėra tokie dažni kaip cukrus.
Kai baigiu juoktis, imu galvoti – o iš tiesų, ar tiems, kurie man svarbūs, esu tokia jau „fysna“…

Esu girdėjusi nuomonių iš vyrų, kad „faina, kai pana vairuoja mocą, bet pats nenorėčiau su tokia rimtai draugauti“. Kodėl? Gi, matai, ji a) gali lėkt ir nulėkt, kur nori; b) ją dažnai pastebi kiti; c) jai tik mocai ir tūsai. Vienu momentu buvau įsitikinusi, kad man nelemta rimtai draugauti. Bent jau ne Lietuvoj. Kur rasi tokį, kuris nebijo minėtų dalykų?

Tačiau, manau, esmė čia ne tame – ne benzo bako apsižergime. Apsukime situaciją: vyras motociklininkas ir jį mylinti moteris. Kas nors kitaip? Na, nerimo ir mąstymo principai panašūs. Mano subjektyvia nuomonė, esmė glūdi:
1) supratime (empatijoje)
2) gerbime
3) žavėjimesi
4) pasitikėjime
5) ir bent daliniame bendrume… Juk taip smagu, kai prieš miegą gali priminti, kad ryt reikia susitepti grandines.

Nežinau, ar savo draugui esu fysna pana ar ne. Gal sakė, bet negirdėjau. O gal visai ne fysna – kiekvienam fysnumas gali būti kitaip suprantamas.