Kiek atsilenkimų padarote? Aš pem – laisvai. Dar trečioje klasėje padariau, berods, trimseptynis. Paauglystės gazo metais (apie 16-tus) namie, užkišus kojas po sofke, atsilenkdavau 200 kartų. Dabar, išsivalius dantis prieš miegą, kai galiausiai prisimenu, kad visai nieko būtų a la pasportuot, užsilenkiu ir atsilenkiu pem kartų. Just for fun. Nei sunku, nei ką – smagu. Dar ne senatvė – che che…
Štai dabar bandau atsilenkt tiesiog sėdėdama prie kompo – nes sulinkus kaip kokia bobulytė. Išsitiest ir jums! Ens du.
Et, pavydžiu savo kūdikiui, tuoj virsiančiu vaiku – burbulas sėdi tokia tiesia nugara – kaip tobuliausias jogas. Vaikiai taip nudžiunga išmokę sėdėt, kad sėdi kaip stygos. Jie žiūri į viską iškėlę galvas, akis ir rankas. Siekia, stojasi, primygtinai klykia, kad gautų. O mes lenkiamės (dažniau prie kompų nei prie jų), nukabinam nosis, liūdim, nes negaunam, nezyziam ir nepešam plaukų kitiems, kad norim, o susitaikom. Gi suaugę mes 😉
Apie ką aš čia? Perverčiau ankstesnius savo įrašus ir supratau, kokia dabar esu laiminga. Fiziškai gal ir esu dažniau susilenkus, nei grakščiai tiesi, bet dvasiškai – styga. Galėčiau grot kaip gitarikė. Einu sveikuoliško deserto, kad vakare galėčiau šem kartų atsilenkt.
Mylėkit savo stuburus – tegu jie laiko tvirtai jūsų kūnus ir sielas.