Uj kaip imu pykt ant savęs. Dėl maisto. Ypač saldumynų. Negana to – aptingimo ir nebėgiojimo kurį laiką. Sakausi turinti pasiteisinimą: vaikas. Intensyviai maitinu krūtim, ir naktimis. Mane „išvalgo“. Be to, jaučiuosi nuvargusi – reikia „reabilituotis“ skanumynais ir patingėjimu per vaiko trumpus miegelius. PASITEISINIMAI, ne kitaip.
Kai laukiausi, buvo apėmusi kažkokia fantastiška būsena – savaime negalėjau pažiūrėti anei į saldumynui, anei į kavą. Užtat kai susilaukiau – viską grąžinausi su kaupu. Apie saldumynus ir kavą čia aš. Kilogramai ant kūno – dzin, jų nesikaupia tikrai kol kas. Na bet toks gyvenimo būdas tikrai ne į gera. Baru dabar save. Ir gėdinu.
Pirmuosius tris mėnesius po vaiko gimimo puikiai susitvarkiau su tuo: gaminausi tik sveikus skanumynus, nevalgiau miltinių produktų, o paskui valia dingo ir pratrūko…
Valia – gal visai nieko vardas? Gal reikia save taip pasivadinti, mažu suteiks stiprybės 
Reik „kelt šikną, ne štangą“ ar kaip ten sako štangistai…
P.S.: beje, sveikuoliškų desertų neužmiršau ruošti, jie vis dažniau įsiterpia tarp cukrinių „Karvutės“ saldainių… Pvz.: http://pietustalas.blogspot.com/2010/11/moliugu-ir-obuoliu-desertas.html (fantastiškas moliūgo panaudojimas).
