Labai dažnai galima išgirsti klausimą: mūsų santykiai šeimoje idiliški, kažkaip nuobodu – kaip juos apgadinti?.. Ok, humoras… 
Jau kelintą kartą pastebiu naivokus seminarų pavadinimus: „Kaip suprasti vyrus?“ ar straipsnius: „Kaip išsaugoti darnią šeimą?“, „Problematiškas paauglys?“ ir etc. Štai kiek rūpesčių, paprastai gulančių išskirtinai ant moters pečių… (paprastai ėdančių savo vyrus, kad šie nepadeda). Vaikai amžinai griežia dantį ant tėvų, tėvai pakankamai dažnai vaikus ima laikyti kažkokiais nevykusiais ir klausia: „Na ir į ką jie atsigimė…?“. Labai jau įdomu, į ką
Ir štai visai netikėtai viename straipsnyje „Delfi“ perskaičiau, kad gerbti reikia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus – nuo pat mažumės. „Kokia išganinga mintis“, – vis galvojau vakar prieš užmigdama. Ar kiekvienas iš mūsų norėtume būti žeminami kitų akivaizdoje, barami, tampomi, kad išsipurvinome rūbą, pametėme papuošalą, esame pavargę ir irzlūs? Kai bari vaiką – atrodo, lyg ir viskas ok. O kaip jam jaustis, kai mato visi aplinkiniai?
Žodžiu, jei norite susigadinti santykius su kūdikiu, vaiku, mylimuoju, tėvais, seneliais, (…) – riktelkite ant jų kartą, kitą, labai sveika pavadinti „ožiu“, „asilu“, dar ypač gerai – trinktelti, ypač ypač gerai – kitų akivaizdoje. Ir jau po poros kartų efektas garantuotas – santykiai mažumėlę atvės ir jau NEGRĮŽTAMAI bus kitokie. Jei dar norite sustiprinti efektą – šią praktiką taikykite reguliariai (užteks net ir karto per mėnesį). O jei norite, kad rezultatas būtų ilgai ilgai ilgalaikis – pasistenkite, kad praktika būtų reguliari, abipusė, tuomet šiuos įgūdžius perduosite vaikams ir anūkams.
Man plaukai piestu pasišiaušia, kai matau, kaip tėvai bendrauja su vaikais (kaip vaikai su tėvais – tai ne, nes jie mokosi apie santykius stebėdami aplinkinius), kaip bendrauja poros. Kažin kada mes įgyjame norą ar teisę kitą pažeminti? Kaip galima uiti, išvadinti visokiais žodžiais, paprastai nurodančiais gyvūnus (bet ne katinukais ir katytėmis) artimiausią žmogų ir paskui norėti su juo nuveikti kažką intymaus?
Pataupykime bapkes tiems naiviems seminarams ir mokykimės bent mėgėjiško gerbimo 😉
Ačiū bičiulei, ji man po šio įrašo parodė puikų straipsnį. Rekomenduoju paskaityti visiems nepriklausomai nuo amžiaus: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-20-alice-miller-vaiko-zeminimas-panieka-silpnybei-kas-toliau/95346 (Alice Miller. Vaiko žeminimas, panieka silpnybei – kas toliau?)