Kaži, ar buvau jau priėjusi ribą, kai nebegali tverti skausmo. Man atrodo, kad buvau kažkur netoli jos. Kai ėmiau maldauti bet ko, kad tik skausmas liautųsi. Ir jei iki šiol netikėjau, kad tokiu momentu jau nebesvarbu, ką su tavim daro, tai dabar patikėjau. Tai buvo gimdymas.
Kartą lakstydama motociklu labai nevykusiai slydau ant žvyro ir kritau. Buvau su džinsais ir odine striuke, kuri slydimo metu tiesiog pasislinko ir pradrožiau savo odą. Trenkiausi galvą, bet mano prabangus šalmas ją apsaugojo. O štai džinsai… smūgis į kelius man pasirodė siaubingas. Skausmas buvo toks veriantis, kad mintyse meldžiau: praeik praeik. Gulėjau pusvalandį, kol sugebėjau atsikelt. Taigi – nieko baisaus. Prieš gimdymą ėmiau svarstyt: kaži, šitie skausmeliai vis tik neprilygs tam kritimui…
Anaiptol. Ten tebuvo „gėlytės“. Ir šiaip, manau, kad mažai aš pažįstu to „macnaus“ skausmo. Gimdymas – kažkas į tą pusę. Grįžtant prie antraštės – kai jau po paros kančių ėmiau suvokti, kad nebegaliu, nebeiškęsiu, pjaukite – vis tiek dar teko iškęsti ir pagimdyti. Taigi, vadinasi, dar gali ir gali. Žmonės, būna, patys sau galūnes nusipjauna – jei tik tai padės jiems išlikti.
Koks atrodo baisus šitas mano įrašas. Bet tai dalis gyvenimo. Tai paprasta ir kartu nepaprasta. Tokie momentai gali pakeisti požiūrį, leidžia geriau pažinti patį save. Pamačiau, atsivėriau pati sau. Kas toliau? Matysim. Gyvenimas keičiasi lyg išverstum megztinį į kitą pusę.
Ilgiuosi motociklo. Ir laisvės. Bet ji nedingo.