Pasiturinti laiku ir tyla

Jau seniai taip nesimėgavau ir nesitaškiau laiku! Netaupau jo, neskaičiuoju – o tik darau ką noriu. Visai kaip vaikystėj! Tik, aišku, dar geriau, nes yra internetas, turiu „bapkių“ ir esu suaugusi – galiu visiškai daryti tai, ką noriu Ar gi ne tobula? Kol laukiu ateisiančio vaikelio (dar pusantro mėnesio), gyvenu sveikai ir atsipūtusiai – be alkoholio, tabako, nesveiko maisto, tūsovkių iki ryto, miegu, kiek telpa (telpa tiek, kiek užtenka suaugusiam žmogui), kasdien, išskyrus sekmadienius, einu sportuoti – į baseiną, į mankštą, treniruoklių salę, po sporto geriu šviežias sultis, užmetu akį į laikraštį ar neskubėdama pleptelnu su pardavėja. Anksčiau bet kokias atostogas, laisvadienius stengdavausi „išspausti“ kiek tik įmanoma – o tai lėkimas žinant, kad laisvas laikas tuoj baigsis. O dabar turiu sočiai laiko ir net žinodama, kad jis praeis, nė kiek dėl to nepergyvenu. Nes būsiu atsigavusi nuo voverės tempo, be to, laukia nauja, nepažinta! Juk tai taip vilioja!!

Žinokite, vaikai, gerai mokytis, studijuoti, dirbti – verta, nes paskui gali sau leisti tokią pramogų prabangą. Čia, aišku, ne jachta ir ne nuosavas namas, bet paprasčiausias mėgavimasis tuo, kas teikia malonumą (ne taip kaip mokykloj, kai Snickersas buvo neprieinamas…). Taip pat verta „užsiveisti“ kleckutį vien dėl egoistinių paskatų – nes jauti, kaip atsipalaiduoja ir persidėlioja smegenų vingiai