Prisiminiau, kai būdama visai mažutėlė – kai fantazija kuria stebuklus ir tikima pačiais neįtikinamiausiais dalykais – „išgelbėjau“ nuo suvalgymo vištos kiaušinį. Juk iš jo gali išsiristi viščiukas! Surinkau krūvą šiltų skarmalų, sudėjau bliūdan, įtaisiau vargšą našlaitį. Be to, dar „žinojau“, kad reikia šildančios lempos, tai suradau ir tokią – stalinę, kurią įjungiau.
Nepamenu, kuo baigėsi šitas mano kiaušinio auginimas – ar seneliai perkalbėjo, ar susidomėjau kažkuo kitu 
Anyway, buvo toks geras jausmas rūpintis kažkuo, gelbėti – jaučiausi įprasminanti save 😀
Iš tiesų, juk didelis dalykas kažką kažkam padaryti gero. Netgi viščiukui, bet tikriausiai būtų neišsiritęs, juk kiaušinis turbūt iš šaldytuvo buvo, o ne iš vištos gūžtos paimtas?
Tai faktas, kad iš šaldytuvo
Bet tikrai – noras padėti yra labai svarbu. O dar vaikui, kuris tiki viskuo – atgyjančiais žaislais, kalbančiais gyvūnais, angelais ir t.t. Tas tikėjimas tam tikra forma išlieka, kartu su noru būti geram.