Krepšinis, rankos, azartas, kamuolys, bammt, laba diena, baltieji chalatai, [chalatai susilieja, glosto]. „Atsibundi – gipsas?“ – juokiasi gydytojas. „Aha. Norisi dar pamiegot…“, – markstydamasi ir norėdama grįžti į sapną, girgždu. „Gerai buvo, paskraidei?“, – toliau juokiasi gydytojas. Taip tikėjausi pamiegot po operacijos, o tedavė 20 minučių… Užlipdė gipsinę kaukę ant nosies ir išbudino. Velniava.
Žmogus, gyvendamas įprastai, kuri visokias svajones – „noriu mašinos, motociklo, noriu į Alpes, noriu geresnio gyvenimo“. Apsilipinam norais ir užgaidomis ir nežinia, kokiam dievui melstis. O va štai aš gavau puikią naują ir paprastai pasiekiamą svajonę – po 5 dienų nusiimti ufonautišką gipsą nuo veido ir susigrąžinti nosį. Oj kaip laukiu kaip laukiu! Stovėsiu po dušu atkišusi veidą ir prausiu prausiu prausiu. Tada lėtai pariesiu blakstienas ir pasipudruosiu nosį, kaip senais gerais laikais. Ir būsiu sau gražesnė nei anksčiau. Duokdie, kad viskas būtų kaip pridera.
10 dienų priverstinės atostogos duoda laiko apie daug ką pagalvoti. Ne tik apie nosį.
